Paramą kaimui visi supranta dažniausiai kaip Europos Sąjungos lėšas, nukreiptas į regiono verslininkų investicijų subsidijavimą, žemės ūkio kėlimą ir palengvintą ūkininkų dalią. Kokių ūkininkų? Stambiųjų? Tų, kurie turi drąsos žengti žingsnį po žingsnio į priekį, aprėpdami vis didesnį gabalą žemės jį apdirbdami. „Taip“ – pasakysite, – „o kas trukdo smulkiesiems ūkininkams prašyti paramos ir plėsti savo valdas?“
Vienareikšmiško atsakymo, ko gero mes taip lengvai nesurasime, nes dalis tiesos slypi ir individualiuose psichologiniuose faktoriuose.
Parama kaimui, tai parama kaimo žmogui ir visų pirmiausia, galėtų prasidėti nuo paskaitų ar mokymų ciklo, švietimo, informacinės sklaidos išaiškinant kokia yra ES nauda ir teikiamos galimybės. Kokios yra pačių smulkiųjų ūkininkų galimybės, kokie saugikliai nesėkmės atveju ir t.t.
Mažiau išsilavinusį, nedrąsų žmogų neretai nurašome į antrą planą ir didžiuojamės didžiaisiais ūkininkais, susigriebusiais didžiausius derlingiausios žemės plotus ir kiemą užgrūdusiais modernia technika.
Juk daugelis varguose paskendusių smulkiųjų kaimo žmonių nė nesupranta kokias galimybes jiems gali suteikti ES parama kaimui, o stambieji trina rankomis iš džiaugsmo stebėdami skurdžią savo kaimynų egzistenciją. Ar tik negrįžtame į ponų ir baudžiauninkų laikus? Kuomet, netolimoje ateityje, susiklostys tokia tvarka, kai norėdamas išgyventi kaime, turėsi eiti pas stambųjį ūkininką ir prašyti darbo.
Kreipiamės į smulkiuosius ūkininkus, nedvejokite ir pasidomėkite savo galimybėmis – parama kaimui, tai parama jums. Ar tik nebūsite užmiršę apie tai? Kuomet provincijos gyventojai įgaus pasitikėjimo savimi, išdidumo ir išbris iš alkoholio liūno, mūsų kaimas taps patrauklus ir pritrauks ne tik finansuotojų, bet ir turistų.
