Kai turi gerų draugų, kartais nereikia rūpintis, kaip turiningai praleisti savaitgalį, kadangi tą jie pasiruošę padaryti už tave. Kelionė gimtadienio proga – viena geriausių staigmenų, o kai kartu su tavimi keliauja ir puiki kompanija, belieka tikėtis pačių smagiausių įspūdžių.
Naujų nuotykių toli ieškoti nereikia – tam puikiai tinka ir kaimyninė Latvija, kuri tikrai turi kuo nustebinti. Tad kalendorinei žiemai einant į pabaigą, prasidėjus vasariui, išvažiavome apžiūrėti, ką gali pasiūlyti Latvijos sostinė Ryga.
Gyvenant Vilniuje, jūra atrodo pakankamai egzotiškai – juk norint nukeliauti į Palangą, tenka pervažiuoti visą Lietuvą. Lankantis Latvijoje, nutarėme nepraleisti progos į kelionę įnešti šiek tiek egzotikos ir užsukome į Jūrmalą. Nors oro sąlygos tikrai neviliojo užsidėti maudymosi kostiumėlio ir pagulėti pliaže, o pučiantis gūsingas vėjas šiek tiek nešiojo į visas puses, atvykus prie jūros pamatėme, jog mes tikrai ne vieninteliai nusiteikę pasiklausyti jūros ošimo net ir vidury žiemos. Labiausiai nustebino tai, jog pakrantė, lyginant su Lietuvos pajūriu, tikrai nedidelė. Šalia esančių namų gyventojai, o gal greičiau – juose įrengtų poilsio vietų lankytojai pro langą iš karto gali matyti atsiveriantį jūros horizontą ir net išgirsti jūros ošimą. Kai užtektinai jo prisiklausėme ir mes, keliavome į Rygą.
Tuomet dar kartą galėjau pasidžiaugti kompanija, su kuria keliavau – jeigu ne jų rusų kalbos žinios, tikriausiai būtume likę be nakvynės vietos. Nuomojamo buto Rygos centre šeimininkas kalbėjo tik rusų kalba, nors prieš tai bendravimas vyko su angliškai kalbančia jo dukra. Atvažiavom, nerandam, skambinam, nesusišnekam – daug streso, tačiau galiausiai įsikurti pavyko.
Tada jau laukė ekskursija po Rygos senamiestį. Šv. Petro bažnyčios bokšte galėjome stebėti įspūdingą Rygos senamiesčio panoramą, o Latvijos Karo Muziejuje praleidome ne vieną valandą. Didžiulė kelių aukštų erdvė su įvairiais inovatyviais sprendimais sudomintų net ir menką istorijos mėgėją, todėl pažiūrėti tikrai buvo į ką. Dar keletas muziejų, o tada – žibintų šviesose paskendęs Rygos senamiestis, kuris kažkuo tikrai primena Vilnių ir jo architektūrą. Jautėmės beveik kaip namuose, todėl net ir lietus, kurį vėliau pakeitė sniegas, nesugadino nei nuotaikos, nei pasiryžimo pamatyti kaip įmanoma daugiau.
Aplankėme tikrai ne viską, ką buvome suplanavę, tačiau visuomet galima ten sugrįžti ir dar kartą – ne sezono metu nakvynės kainos tikrai nesikandžioja, kelionė neprailgsta, o broliukai latviai taip žavi savo draugiškumu. Nereikia laukti ir gimtadienio – šią šalį galima aplankyti ir be didesnės progos.