Turkija – tai šalis, kurioje Rytai susitinka su Vakarais, o praeitis harmoningai dera su dabartimi. Ji vilioja ne tik šiltu klimatu, Viduržemio jūros pakrantėmis ar garsiais kurortais, bet ir neįtikėtinu kultūrų, skonių bei istorijų mišiniu. Daugeliui keliautojų Turkija yra atostogų kryptis, tačiau už viešbučių sienų slepiasi kur kas daugiau nei saulė ir jūra.
Keliaujant po šią šalį galima pajusti, kaip tūkstantmečius formavosi civilizacija, klestėjo imperijos ir gimė tradicijos, kurias šiandien vis dar gyvai saugo vietiniai. Turkija – tai mozaika iš skirtingų veidų: čia viename žingsnyje gali išgirsti mečetės kvietimą maldai, o kitame – vakarietiškos kavinės šurmulį.
Turkija – šalis ant dviejų žemynų
Turkija yra unikali savo geografine padėtimi – tai vienintelė šalis pasaulyje, kuri fiziškai priklauso tiek Europai, tiek Azijai. Maždaug 97 % jos teritorijos yra Azijoje (Anatolijos pusiasalyje), o likę 3 % – Europoje, vadinamoje Trakijos regionu. Šis faktas nėra tik skaičiai – tai visos šalies tapatybės šerdis. Turkija tiesiogine prasme jungia du pasaulius, o jos kultūroje, architektūroje ir kasdienybėje tai jaučiasi kiekviename žingsnyje.
Geografinė padėtis ir jos reikšmė
Per šimtmečius Turkija buvo civilizacijų kryžkelė. Būtent čia susitiko Bizantijos, Romos ir Osmanų imperijos, o kartu – ir skirtingos religijos, kalbos bei tradicijos. Dėl šios priežasties keliautojai dažnai sako, kad Turkijoje galima pajusti viso pasaulio kvapą: rytietiški prieskoniai, europietiškos gatvės, Azijos šiluma ir Viduržemio jūros dvasia – visa tai susilieja į vieną visumą.
Ekonominiu ir politiniu požiūriu ši padėtis taip pat išskirtinė – per Turkijos teritoriją driekiasi daugybė prekybos kelių, jungiančių Rytus ir Vakarus. Istoriškai čia ėjo garsusis Šilko kelias, o šiandien šalies oro uostai ir uostai jungia Europą su Azija ir Artimaisiais Rytais. Dėl to Turkija tapo tarsi vartais tarp žemynų – tiek simboline, tiek praktine prasme.
Stambulas – vienintelis miestas pasaulyje dviejuose žemynuose
Stambulas – ne tik didžiausias Turkijos miestas, bet ir pasaulyje unikalus reiškinys. Jį perskiria Bosforo sąsiauris, natūraliai padalijantis miestą į europinę ir azijinę dalis. Kasdien šį sąsiaurį keltais, tiltais ar metro kerta milijonai žmonių – o kartu jie kerta ir simbolinę ribą tarp žemynų.
Šis miestas alsuoja kontrastais. Europos pusėje – istorinis Sultanahmeto rajonas su Hagia Sophia, Mėlynosios mečetės kupolais ir siauromis gatvelėmis, kuriose kvepia šviežiai malta kava. Azijos pusėje – modernesni, gyvenimui skirti kvartalai, kur vietiniai gyvena ramesniu tempu, tačiau išsaugo tą patį svetingumą ir paprastumą.
Turkijoje gimė daugybė pasaulinio masto išradimų ir tradicijų
Turkija ne tik garsėja savo gamta ir istorija, bet ir yra daugelio pasaulinių reiškinių bei išradimų lopšys. Daug dalykų, kurie šiandien mums atrodo įprasti, pirmą kartą pasirodė būtent čia – nuo turgaus kultūros iki kavos gėrimo tradicijų. Šie atradimai tapo neatsiejama pasaulinės kultūros dalimi, o Turkijoje jie iki šiol išlaiko savo autentiškumą.
Pirmasis prekybos centras – Stambulo Didysis turgus (Grand Bazaar)
Dar XV amžiuje, Osmanų imperijos laikais, Stambule buvo pastatytas Didysis turgus – vienas seniausių ir didžiausių dengto tipo turgų pasaulyje. Jis pradėtas statyti 1461 metais sultono Mehmedo II įsakymu ir išaugo į tikrą prekybos miestą po stogu. Šiandien Grand Bazaar užima daugiau nei 30 000 kvadratinių metrų, jame yra per 60 gatvelių ir daugiau nei 4000 parduotuvių.
Kavos kultūra – nuo turkiškos kavos iki UNESCO paveldo
Turkiška kava – tai daugiau nei gėrimas. Tai ritualas, draugystės ženklas ir viena iš giliausių šalies tradicijų. Kavos gėrimo menas Turkijoje siekia XVI amžių, kai Osmanų imperija atvežė kavos pupeles iš Arabijos. Netrukus kava tapo neatsiejama kasdienybės dalimi, o kavos namai – intelektualų, poetų ir politikų susitikimų vietomis.
Turkiška kava ruošiama ypatingai: smulkiai sumaltos pupelės verdamos mažame puodelyje – cezve – ant lėtos ugnies, kol susidaro tiršta puta. Ji patiekiama su stikline vandens ir dažnai saldžiu užkandžiu – lokumu (turkišku saldainiu).
Turkijoje slypi seniausias pasaulyje miestas – Çatalhöyük
Toli nuo turistų pilnų kurortų, centrinėje Anatolijos lygumoje, slepiasi viena svarbiausių žmonijos istorijos vietų – Çatalhöyük. Ši archeologinė vietovė laikoma vienu seniausių miestų pasaulyje, datuojama maždaug 7500–5700 m. pr. Kr. Tai reiškia, kad Čatalhiujukas buvo klestintis miestas dar prieš Egipto piramides ar Mesopotamijos civilizaciją.
Ši vieta – gyvas liudijimas, kaip prieš daugiau nei 9000 metų žmonės pradėjo kurtis bendruomenėse, statyti namus, puoselėti meną ir religiją. Būtent čia, Turkijos žemėje, prasideda istorija, kuri formavo žmonijos kelią iš medžiotojų ir rinkėjų į sėslų gyvenimo būdą.
Archeologinis stebuklas
Çatalhöyük atrado britų archeologas Jamesas Mellaartas 1958 metais, o kasinėjimai čia tęsiasi iki šiol. Vietovė unikali tuo, kad miestas neturėjo gatvių – žmonės judėjo nuo stogo ant stogo, o į namus patekdavo per angas viršuje. Kiekvienas būstas buvo tarsi mažas šventovės ir gyvenamojo ploto derinys – su molinėmis sienomis, dekoruotomis freskomis ir simboliniais paveikslais.
Ypač įdomu tai, kad Çatalhöyük gyventojai jau tuomet turėjo socialinės lygybės bruožų – nebuvo akivaizdžių skirtumų tarp turtingų ir vargšų, o menas bei religija buvo svarbi kasdienio gyvenimo dalis. Archeologai čia rado gausybę moterų statulėlių, vadinamų „Deivės motinos“ atvaizdais, liudijančių senovinį vaisingumo kultą.
Kaip vieta atrodo šiandien ir ką verta aplankyti
Lankytojai, norintys pasinerti į šią priešistorinę atmosferą, gali apsilankyti netoli šiuolaikinio Konyos miesto, kur įrengtas Çatalhöyük muziejus ir atviras archeologinis kompleksas. Čia galima vaikščioti tarp atkurtų gyvenamųjų patalpų, pamatyti originalius kasinėjimus bei sužinoti, kaip senovės žmonės statė, gyveno ir bendravo.
Turkijos gamta – nuo pasakų iki realybės
Turkija dažniausiai siejama su šiltu klimatu ir auksiniais paplūdimiais, tačiau jos gamta – kur kas daugiau nei jūra ir saulė. Šalis pasižymi itin įvairiu kraštovaizdžiu: čia galima rasti snieguotas kalnų viršūnes, žaliuojančius miškus, žydrus ežerus, dykumas ir net vietas, kurios atrodo tarsi iš kitos planetos. Tai šalis, kur per vieną kelionę galima patirti keturis metų laikus.
Kapadokijos unikalus peizažas
Kapadokija – tai viena iš įspūdingiausių vietų ne tik Turkijoje, bet ir visame pasaulyje. Ji garsėja savo neįprastais uolienų dariniais, vadinamais „pasakų kaminais“, kurie susiformavo per tūkstančius metų dėl vulkaninės veiklos ir erozijos. Šiame regione uolienos tokios minkštos, kad dar senovėje žmonės jose iškalė gyvenvietes, bažnyčias ir net ištisus požeminius miestus.
Tačiau Kapadokija žavi ne tik istorija. Šiandien tai viena populiariausių vietų skrydžiams oro balionais. Kas rytą dangų nuspalvina šimtai balionų, kurie kyla virš rausvų slėnių, o saulės šviesa juos paverčia magišku reginiu.
Pamukalė – „medvilnės pilis“
Dar viena išskirtinė Turkijos gamtos vieta – Pamukalė, kurios pavadinimas reiškia „medvilnės pilis“. Ši vieta garsėja baltomis kalkakmenio terasomis, susiformavusiomis iš šiltų, mineralais prisotintų šaltinių. Vanduo, tekėdamas šimtmečius, sukūrė baltų baseinų grandinę, kuri iš tolo atrodo tarsi sniegas ar medvilnė.
Turkijos virtuvė – skonis, jungiantis žemynus
Turkijos patiekalai stebina skonių gausa. Kiekvienas regionas turi savo ypatybių: pietuose dominuoja aštrūs prieskoniai ir Viduržemio jūros įtaka, vakaruose – alyvuogių aliejus ir daržovės, o Anatolijos širdyje – mėsos patiekalai ir senovinės gaminimo tradicijos.
Tarp žymiausių patiekalų – kebabai, kurių Turkijoje egzistuoja dešimtys rūšių, nuo Adanos iki Urfos. Taip pat meze – smulkių užkandžių rinkinys, kuriuo dalijamasi prie stalo. Klasikiniai dolma (įdaryti vynuogių lapai), mantı (turkiški virtinukai), börek (sūrio ar mėsos sluoksniuoti pyragai) ir baklava (saldus desertinis šedevras) yra neatsiejami nuo kasdienio gyvenimo.
Maisto kultūra – vaišingumas kaip gyvenimo būdas
Turkijoje maistas nėra tik valgymo procesas – tai ritualas, socialinis įvykis, o kartais net pagarba kitam žmogui. Turkas niekada nevalgys vienas, jei šalia yra svečias. Net ir neturtingiausias šeimininkas pasiūlys bent arbatos puodelį, nes svetingumas čia laikomas šventa pareiga.
Turkiška arbata – çay – geriama visur ir visada. Ji simbolizuoja draugystę, šilumą ir nuoširdumą. Nedideli stikliniai puodeliai visada pripildyti karšto, stipraus gėrimo, o kiekvienas gurkšnis – tai tarsi pokalbio pratęsimas.
Turkijos miesteliuose ir kaimuose vis dar gyva tradicija kasdien rinktis prie bendro stalo – vakarieniauti su šeima, kaimynais ar svečiais. Maistas dalijamasi ne tik tam, kad pasisotintum, bet kad sustiprintum ryšį su žmonėmis.
DUK – Dažniausiai užduodami klausimai
Taip, Turkija laikoma saugia šalimi keliautojams, ypač turistiniuose regionuose, tokiuose kaip Antalija, Alanija, Bodrumas ar Kapadokija. Vietiniai žmonės yra itin draugiški ir paslaugūs, o nusikalstamumo lygis pagrindinėse turistinėse vietovėse – žemas. Kaip ir bet kur pasaulyje, rekomenduojama laikytis elementarių atsargumo priemonių: saugoti vertingus daiktus ir vengti politinių demonstracijų.
Ne, Lietuvos Respublikos piliečiams vizos į Turkiją nereikia, jei kelionės trukmė neviršija 90 dienų per 180 dienų laikotarpį. Svarbu, kad pasas galiotų mažiausiai 6 mėnesius nuo atvykimo dienos.
Jei keliaujate pirmą kartą, keliautojai rekomenduoja šias vietas:
– Stambulą – istorijos, kultūros ir šiuolaikinio gyvenimo sintezę.
– Kapadokiją – pasakiškus uolų peizažus ir skrydį oro balionu.
– Pamukalę – baltas terasas ir gydomuosius šaltinius.
– Efesą – vieną geriausiai išlikusių senovės miestų.
– Antalijos regioną – poilsiui ir Viduržemio jūros grožiui.
Oficiali valiuta – Turkijos lira (TRY). Daugelyje vietų priimamos ir banko kortelės, tačiau smulkesniems pirkiniams, turguose ar mažesniuose miesteliuose verta turėti grynųjų. Pinigų keityklos siūlo geresnius kursus nei oro uostai.
Ne, keliaujant po populiarius regionus pakanka anglų kalbos. Viešbučių, restoranų ir turizmo sektoriaus darbuotojai dažnai moka ir rusų, bei kai kur – vokiečių kalbas. Vis dėlto, keliautojai sako, kad net keli turkiški žodžiai, tokie kaip Merhaba (labas) ar Teşekkür ederim (ačiū), atveria duris ir šypsenas.
Geriausias laikas kelionei į Turkiją pagal regionus ir veiklas
| Regionas / Veikla | Geriausi mėnesiai | Oro temperatūra (vid.) | Ką veikti tuo metu? | Pastabos keliautojams |
| Stambulas (miestų pažintis) | Balandis – birželis, rugsėjis – spalis | +18–26 °C | Pažintinės ekskursijos, muziejai, Bosforo kruizai | Venkite liepos karščio, kai miestas itin judrus |
| Kapadokija (oro balionai, gamta) | Balandis – birželis, rugsėjis – lapkritis | +15–28 °C | Skrydžiai oro balionu, žygiai po slėnius | Žiemos mėnesiais pasitaiko sniego – ypatingai fotogeniška |
| Antalijos regionas (poilsis prie jūros) | Gegužė – spalis | +25–35 °C | Maudynės, paplūdimiai, vandens sportas | Liepa–rugpjūtis labai karšti, tinka tik paplūdimio poilsiui |
| Pamukalė (terminiai šaltiniai) | Kovas – gegužė, rugsėjis – lapkritis | +20–30 °C | Pasivaikščiojimai terasomis, Hierapolio lankymas | Žiemą vanduo šiltas, tačiau oras vėsesnis |
| Rytų Anatolija (kalnai, žygiai) | Birželis – rugsėjis | +15–25 °C | Žygiai kalnuose, gamtos kelionės | Žiemą kai kurios vietos nepasiekiamos dėl sniego |
| Egejos pakrantė (Izmiras, Bodrumas) | Gegužė – spalis | +22–33 °C | Paplūdimiai, istorinės vietos (Efesas, Pergamonas) | Pavasarį mažiau turistų ir palankesnės kainos |
