Ar Norvegija priklauso Europos Sąjungai?

Ne, Norvegija nepriklauso Europos Sąjungai (ES). Nors ši šalis geografiškai yra Europos dalis ir palaiko itin glaudžius ryšius su daugeliu ES valstybių, ji niekada nebuvo oficiali Sąjungos narė. Šis faktas dažnai sukelia painiavą keliautojams ir net verslininkams, nes Norvegija atrodo kaip tipiška „europietiška“ šalis – turtinga, moderni, su aukštu gyvenimo lygiu ir atvira ekonomika. 

Tačiau politiniu požiūriu ji pasirinko likti nepriklausoma nuo ES institucijų ir bendros politikos.

Norvegija du kartus – 1972 m. ir 1994 m. – surengė referendumus dėl stojimo į Europos Sąjungą (tuomet dar vadintą Europos Bendrija), tačiau abiem atvejais dauguma gyventojų pasisakė prieš. Pagrindinės priežastys buvo noras išlaikyti kontrolę savo žuvininkystės sektoriui, žemės ūkiui bei energetikos ištekliams. Šios sritys yra kertinės Norvegijos ekonomikai, o jų atidavimas ES bendrai politikai, daugelio norvegų nuomone, reikštų dalies suvereniteto praradimą.

Nepaisant to, Norvegija nėra atsiribojusi nuo Europos – priešingai, ji dalyvauja daugybėje europinių programų ir organizacijų, kurios leidžia jai būti ES partneriu be narystės. Tai įgyvendinama per Europos Ekonominės Erdvės (EEE) susitarimą, apie kurį plačiau pakalbėsime kitame skyriuje.

Norvegijos ir Europos Sąjungos santykių istorija

Norvegijos kelias Europos Sąjungos link – tai istorija apie nepriklausomybės siekį, stiprų tautinį identitetą ir racionalų ekonominį pragmatizmą. Nors šalis jau kelis dešimtmečius yra artima Europos partnerė, jos piliečiai ne kartą aiškiai parodė – jie nori išlaikyti savo sprendimų laisvę.

1972 metų referendumas

Pirmą kartą Norvegijos narystės klausimas iškilo 1972 m. Tuo metu vyriausybė pasirašė stojimo sutartį su EEB, tačiau sprendimą turėjo patvirtinti gyventojai. 52,7 % norvegų balsavo prieš.
Pagrindiniai argumentai prieš narystę buvo tokie:
– baimė prarasti žvejybos kontrolę,
– žemės ūkio sektoriaus apsauga,
– noras išlaikyti nacionalinę nepriklausomybę.

1994 metų referendumas

Antrasis referendumas įvyko po daugiau nei 20 metų – 1994 m., kai Europa išgyveno spartaus integravimosi laikotarpį po Šaltojo karo pabaigos. Vėlgi, dauguma norvegų (52,2 %) pasisakė prieš narystę. Įdomu tai, kad vyriausybė ir didžioji dalis politinio elito buvo „už“, tačiau regioninė visuomenė – ypač žvejybos ir kaimo bendruomenės – išliko skeptiškos.

Po antrojo „ne“ Norvegija pasirinko kelią, leidžiantį bendradarbiauti su ES be pilnos narystės – tai Europos Ekonominės Erdvės (EEE) susitarimas, kuris įsigaliojo 1994 m. Jis tapo tvirtu tiltu tarp Norvegijos ir Europos rinkos.

Dabartinė padėtis

Šiandien Norvegija laikoma viena artimiausių ES partnerių iš ne narystės šalių. Ji įgyvendina didžiąją dalį ES teisės aktų, susijusių su vidaus rinka, tačiau nedalyvauja balsavimuose ar politinių sprendimų priėmime. Tai kompromisas, kuris leidžia šaliai išlaikyti ekonominius privalumus, bet kartu saugoti politines ribas.

Europos Ekonominė Erdvė (EEE) ir Norvegijos vaidmuo

Norvegija, nors ir nepriklauso Europos Sąjungai, yra glaudžiai su ja susijusi per Europos Ekonominės Erdvės (EEE) susitarimą. Šis susitarimas leidžia Norvegijai dalyvauti ES vidaus rinkoje – vienoje didžiausių ekonominių zonų pasaulyje – išlaikant savo politinį savarankiškumą.

EEE buvo įkurta 1994 m., siekiant sujungti Europos Sąjungos ir Europos Laisvosios Prekybos Asociacijos (ELPA) šalis. Jos narės – Norvegija, Islandija ir Lichtenšteinas – kartu su visomis ES valstybėmis sudaro vientisą ekonominę erdvę, kurioje laisvai juda prekės, paslaugos, kapitalas ir žmonės.

Ką EEE reiškia Norvegijai?

EEE susitarimas Norvegijai atveria priėjimą prie visos Europos rinkos be muitų ar prekybos barjerų. Tai reiškia, kad Norvegijos įmonės gali prekiauti su ES šalimis beveik tomis pačiomis sąlygomis kaip ir Sąjungos narės. Tačiau šis bendradarbiavimas turi ir savo kainą – Norvegija privalo taikyti nemažą dalį ES teisės aktų, ypač susijusių su ekonomika, aplinkosauga, darbo teise, konkurencija ir vartotojų apsauga.

Kita vertus, šalis nedalyvauja ES sprendimų priėmimo procese, todėl dažnai privalo perimti naujas taisykles neturėdama galimybės dėl jų balsuoti. Tai vadinama „demokratijos deficitu“ – viena iš priežasčių, kodėl norvegai skeptiškai vertina pilną narystę.

Finansiniai įsipareigojimai ES

Norvegija, kaip EEE narė, taip pat prisideda prie įvairių Europos fondų, skirtų mažiau išsivysčiusių regionų plėtrai. Šalies indėlis yra reikšmingas – kasmet ji sumoka šimtus milijonų eurų vadinamosioms „EEE dotacijoms“. Tai leidžia Norvegijai prisidėti prie solidarumo Europoje, net ir nebūnant oficialia ES nare.

Kiti bendradarbiavimo aspektai

Be ekonominių santykių, Norvegija glaudžiai bendradarbiauja su ES švietimo (Erasmus+), mokslinių tyrimų (Horizon Europe) ir klimato politikos srityse. Šalis aktyviai dalyvauja daugelyje ES programų, laikydamasi aukštų standartų ir siekdama tų pačių tvarumo tikslų.

Ką tai reiškia keliautojams ir gyventojams?

Norvegijos nepriklausymas Europos Sąjungai keliautojams ir gyventojams reiškia tam tikrą balansą tarp laisvės ir papildomų formalumų. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad Norvegija veikia kaip bet kuri kita ES šalis – atviros sienos, panašios taisyklės, patogus susisiekimas. Tačiau kai kuriuose aspektuose skirtumai išryškėja, ypač kalbant apie darbą, studijas, sveikatos draudimą ir valiutą.

Keliavimas, darbas ir studijos Norvegijoje

Keliauti į Norvegiją iš Europos Sąjungos šalių galima be vizos. ES, EEE ir Šveicarijos piliečiai gali atvykti ir likti šalyje iki 90 dienų be jokio leidimo. Jei planuojama gyventi ar dirbti ilgiau, reikia užsiregistruoti Norvegijos policijoje ir gauti leidimą gyventi. Šis procesas yra paprastas, tačiau būtinas, norint gauti norvegišką asmens kodą ir naudotis visomis viešosiomis paslaugomis.

Studentams iš ES šalių stojant į Norvegijos universitetus nereikia mokėti už mokslą, nors nuo 2023 m. kai kuriems ne ES studentams įvestas mokestis. Taip pat studentai turi įrodyti, kad gali išsilaikyti – dažniausiai reikalaujama parodyti tam tikrą pinigų sumą sąskaitoje.

Dirbti Norvegijoje galima turint ES pilietybę, tačiau darbdaviai dažnai prašo registracijos dokumentų ir norvegiško banko sąskaitos. Kadangi Norvegijos darbo rinka yra labai reguliuojama, būtina laikytis vietinių darbo taisyklių, ypač dėl atlygio, darbo valandų ir mokesčių.

Valiuta ir mokesčiai

Vienas akivaizdžiausių skirtumų yra valiuta – Norvegijoje naudojama Norvegijos krona (NOK), o ne euras. Dėl to kainų lygis, konvertuojant į eurus, dažnai atrodo labai aukštas. Pavyzdžiui, paprasta kava kavinėje gali kainuoti 4–6 eurus, o viešbučiai – dar brangiau.

Tačiau už aukštas kainas slepiasi ir aukštas gyvenimo lygis. Norvegai uždirba daugiau nei daugelis europiečių, o valstybė investuoja į socialinę apsaugą ir viešąsias paslaugas.

Atvykstantys keliautojai turėtų žinoti, kad mokesčiai Norvegijoje yra aukšti, tačiau jie skirti išlaikyti aukštą gerovės lygį – nuo nemokamos sveikatos apsaugos iki kokybiško viešojo transporto. Turistams šie mokesčiai neturi tiesioginio poveikio, tačiau jie lemia paslaugų kainas.

Sveikatos draudimas ir socialinės garantijos

Europos sveikatos draudimo kortelė galioja ir Norvegijoje, todėl ES piliečiai gali gauti būtinąją medicininę pagalbą tokiomis pačiomis sąlygomis kaip vietiniai gyventojai. Vis dėlto ilgalaikiam gyvenimui šalyje būtina registruotis Norvegijos nacionalinėje sveikatos sistemoje.

Socialinės garantijos, kaip motinystės atostogos, bedarbio išmokos ar pensijos, paprastai taikomos tik tiems, kurie moka Norvegijos socialinius mokesčius. ES piliečiams, dirbantiems čia legaliai, šios teisės yra užtikrintos, tačiau joms gauti reikia oficialios registracijos.

DUK – dažniausiai užduodami klausimai

Pagrindiniai skirtumai tarp Norvegijos ir ES šalių